Sportinių balandžių augintojas gerb. Juozas Pauras puikiai žinomas daugeliui balandininkų. Tai vienas iš Lietuvos sportinių balandžių sporto pradininkų. Pažintį su balandžiais užmezgė būdamas dvylikos metų. Šiuo metu aštuoniasdešimt penkerių metų augintojo balandinėje vis dar burkuoja sportiniai balandžiai. Tiesa, dėl sveikatos ir kitų rūpesčių garbingam senjorui paukščiais pasidžiaugti pavyksta tik šiltuoju metų laiku. Išlaikyti šį pomėgį gelbsti paukščius mylinti dukra.
Balandžiai gyvena toje pačioje tris dešimtis metų skaičiuojančioje balandinėje. Juozas papasakoja, kad ją susiprojektavo ir pasistatė pats savo rankomis, tačiau tuo metu nebuvo net kokybiškos medienos. Balandinė dviejų aukštų ir sudaryta iš keturių skyrių. Apsilankymo metu išlikę trisdešimt sportinių balandžių buvo auginami pirmame aukšte, o antrasis aukštas tapęs laukinių miesto balandžių karalyste. Pastarieji skrajūnai balandininko problema, vakare nakvoti susirenka daugiau negu pusšimtis laukinių sparnuočių. Galbūt todėl šią žiemą tik vos keletas sportinių balandžių tapo plėšriųjų paukščių aukomis. Paprastai Juozo balandžiai gyvena laisvai ir nėra uždaromi. Kiaunės ir kiti plėšrūnai į balandinę nepatenka dėl stogo konstrukcijos ir slidžių balandinės sienų.
Pačioje pradžioje, kai prasidėjo šis sportas Lietuvoje buvo keblu gauti sportinių balandžių. Jeigu svetimos šalies žiedu paukštis pasirodydavo Kauno turguje, jį tuojau pat nučiupdavo „alkanos“ balandžių augintojo rankos. Todėl buvo pradėta važinėti į Klaipėdą, kurioje jūreiviai ir kiti turintys galimybę balandžius gaudydavo nuo laivų. Paukščiai nuo laivų dažnai pateisindavo sportininkų lūkesčius. Vėliau atsiradus galimybei ir pažintims gerb. Paurui teisinosi „Sakajan“ veislės balandžiai. Balandininkas pagyrų negaili ir vokiškosios ir olandiškosios veislės palikuonims, kurių pagrindu sudarytas draugo Algio Baniulio balandžių pulkas.
Didžiausios padarytos klaidos auginant sportinius balandžius. Juozas gerai pagalvoja ir teigia, kad galbūt didžiausia klaida, kad nuolat buvo ieškoma naujų balandžių, ta nuolatinė balandžių kaita. Jeigu tekdavo apsilankyti sportinių balandžių parodoje, tai retai pavykdavo sugrįžti be balandžių. Pagrindinė mintis, kad galbūt geriau buvę susikoncentruoti ir auginti keletą balandžių šeimų. Tuomet susitelkti į balandžių selekciją, kuri prasideda nuo kiaušinio. Per gyvenimą Juozas kruopščiai vedė balandžių auginimo užrašus. Įrašai rodo, kad pavyko užauginti daugiau negu 4000 sportinių balandžių jauniklių. Pajuokaujame, kad jeigu visi tie augintiniai sutūptų ant pastatų tik tuomet išsivaizduotume jų gausą. Kiekvieną pavasarį dažniausiai išvesdavo du balandžių lizdus, kartais per sezoną pavykdavo užžieduoti ir arti šimto jauniklių. Po treniruočių ir plėšriųjų paukščių atakų kitiems metams varžyboms likdavo apie 60-70 balandžių. Sezono pabaigoje po dešimties-vienuolikos varžybinių skrydžių išlikdavo ~25 vnt.
Poravimas. Buvo taikomos įvairios metodikos. Nuo vadinamų „laisvųjų ženybų“, kai poros partneriai gali pasirinkti laisvai iki priverstinio poravimo. GERAS + GERAS pati logiškiausia metodika. Tačiau tuojau pat pašnekovas pajuokauja, kad reikėtų vengti gražių balandžių kaip gražių moterų.
Trumpai apie ligas. Jeigu balandis susirgo, tai anot J. Pauro dažniausiai tokie balandžiai jau nebetampa puikiais skridikais, bet gali būti dar tinkami veisimui. Žinoma, priklauso nuo to kokia liga užpuola. Tačiau ne viskas, kad balandis skrenda ir rodo varžybinius rezultatus Ypatingai svarbu, kad balandis savybes perduotų savo vaikams. Pauras prisimena istoriją su „Sakajan“ veislės balandžių čempionu. Ne vieną kartą balandininkas vyko pas Sakajaną ir prašė, kad parduotų savo čempioną. Ne iš karto, bet būnant atkakliam ir pasiūlius gerą kainą sandėris įvyko. Sakajan balandis čempionas atsiėjo 120 rublių. Pauras užtikrina, kad tuo metu 120 rublių buvo geras pinigas, nes 80 rublių būdavo vidutiniška viso mėnesio alga. Balandis pargabentas į Lietuvą priaugino daug vaikų, bet ypatingų palikuonių neatsirado. Čempiono vaikai skrido, bet vidutiniškai. Galbūt norėjimas greitai gauti rezultatą, galbūt netinkama patelė, bet iš super balandžio ypatingų vaikų neatsirado.
Paklausus apie akių teorijas, balandininkas tikina, kad nekreipia dėmesio į balandžių akis visiškai. Svarbiausia, kad būtų vienodos kūno proporcijos. Normalus balandžio kūno sudėjimas, atitinkami sparnai, tvirta uodega. Apie balandžių atranką galima kalbėti valandų valandas, tačiau pateiktas vienas įdomesnis pavyzdys, kaip užsienio balandininkas atrenka balandžius ypatingai ilgoms distancijoms. Jauniklių per daug netreniruoja, o jų laukia išbandymas būnant vienerių metų amžiaus. Pirmoji treniruotė 400 km ir nebūna svarbus grįžimo laikas, svarbiausia, jeigu balandis suranda namus, vadinasi navigaciniai mechanizmai veikia ir galima su juo dirbti. O jeigu balandžiai niekam tikę, tai kaip sakoma iš kuino sportinio žirgo padaryti negalima.
Sportinių balandžių sportas įdomus ir pilnas paslapčių. Žvelgiant į praeitį, Pauras tik atsidūsta ir sako, visko buvo, bet sportinius balandžius auginti buvo įdomu. Taigi jeigu dar neauginote sportinių balandžių veislės, siūlome pabandyti užsiauginti savo sparnuočius, juos treniruoti, leisti į skrydžius tik tuomet suprasite kuo sportiniai balandžiai žavi pasaulio balandininkus.
Dėkojame už suteiktą informaciją J. Paurui linkime sveikatos ir šviesių dienų su burkuojančiais balandžiais.
P.S. Nuotraukos pasididina paspaudus ant foto.
Balandžiai gyvena toje pačioje tris dešimtis metų skaičiuojančioje balandinėje.
Vienas iš trisdešimties išlikusių sportinių balandžių.
Sportiniai balandžiai lepinami kukurūzais.
