Pašto balandžiai informacinėje tarnyboje Europoje

balandziai_kare2

1875m. Prancūzijoje buvo 18 balandžių stočių, kurios stovėjo svarbiausiuose miestuose: Paryžiuje, Tours, Marselyje ir t.t. Balandžiams buvo skirtas specialus transportas-vežimai. Kiekviename vežime buvo narveliai. Šie vežimai buvo kiekvieną kartą imami į apmokymus, kad balandžiai pratintųsi grįžti namo. Taip pat Prancūzijoje buvo virš 300 augintojų organizacijų su virš 150 000 balandžių. Balandžiais disponavo kariuomenė. Pagal nustatytą tvarką 1877m. visi balandžių savininkai ir augintojai savo augintinius karo atveju turėjo atiduoti valstybės reikmėms.
Vokiečių kariuomenė naudojo tokius pat vežimus ir turėjo 16 stočių, o jų išlaikymui kasmet skyrė 16 000 markių. Organizacijoje buvo auginama virš 52 000 balandžių, kurie prireikus buvo atiduodami kariuomenės reikšmėms. Apie 1889m. visoje Europoje įsitikinta, kad balandžiai turi privalumų kare. Tokiu būdu Antverpijos augintojai gavo galimybę parduoti savo gerus balandžius. Po įsigijimo, visi balandžiai buvo suburti Antverpijos zoologijos sode, kur buvo prižiūrimi iki perkėlimo į kitą vietą.

Taip pat Ispanijoje tuo metu palei pakrantę atsirado 18 tokių balandinių. Balandžiai kartu su pakrantės saugos tarnyba liko priskirti kovai su kontrabandininkais. Pakrantės apsauga pasiimdavo balandžius ant denio, kai išplaukdavo patruliavimui. Balandinės dažniausiai buvo statomos šalia muitinių, apie 50km atstumu viena nuo kitos. Muitinės vis apsikeisdavo balandžiais ir juos paleidus grįždavo į buvusią vietą, taip informacija keliaudavo iš vienos stoties i kitą. Prie balandinės angos buvo įmontuotas skambutis, kuris suskambėdavo balandžiui sugrįžus į balandinę. Muitininkas atsiimdavo pranešimą ir persiųsdavo į kitą stotį. Tokiu būdu visos muitinės buvo informuotos apie artėjantį kontrabandininkų ar kitą nepageidaujamą laivą.

Portugalijoje taip pat pastatytos karinės balandinės, išdėstytos mažesniu atstumu, dėl šilto klimato ir didelio kiekio plėšrių paukščių kalnuose. Portugalai turėjo 14 balandinių.

Šveicarijoje kiekvienas augintojas gaudavo dotaciją už balandžių veisimą. Kas metus, duodavo nuo 70 iki 160 frankų apdovanojimui varžybose.

Belgija, kuri buvo vadinama balandžių tėvyne, kariuomenėje turėjo tik vieną balandinę, o tai buvo dėlto, kad balandžių augintojų buvo labai daug ir karo atveju jie turėjo pakankamai šių nuostabių sparnuočių. Belgijoje buvo virš 1 000 organizacijų ir disponavo virš 6 000 balandžių,

kurie buvo pavaldūs karaliui. Pašto balandžiai buvę kariuomenėje, buvo kilę iš belgų originalių protėvių. Tais laikais belgai turėjo geriausius balandžius, o jų kaina svyravo nuo 100 iki 500 frankų. Kariuomenės balandžiai neprivalėjo greitai grįžti, bet turėjo turėti stiprią trauką namo, privalėjo buti stiprūs ir turėti gerą orientaciją. Šiuos reikalavimus įvykdė balandžiai iš Liege (Liutch). Vertinti buvo tamsaus apsiplunksnavimo, nes sunkiau buvo pastebimi fronto teritorijoje skrydžio metu. Tamsūs balandžiai taip pat neatkreipdavo didelio susidomėjimo plėšrūnams. Balandžiai buvo treniruojami taip, kad sugebėtų skristi vasarą ir žiemą. Žiemą atrinkdavo geriausias poras, dėl didelės grėsmės, kad kils karas. Treniruotės vyko ištisus metus, nežiūrint į oro sąlygas.

Pašto balandžiai atstojo kurjerius iš jūros į sausumą, ne tik Europoje, bet ir Afrikoje. Egipto irkluotojai taip pat jais buvo labai susidomėję.

Kai pasirodydavo horizonte žemė, buvo išleidžiami balandžiai su žinia šeimai apie sugrįžimą. Vėliau šis paprotys tapo madingas tarp laivo keleivių, kelionių metu. Keleiviai galėjo išsiųsti žinią jau tada, kai buvo jau kelias valandas jūroje.

Balandžių augintojų sąjunga Afrikoje

1895 m Belgijos valdžia susidūrė su problema, ar bus įmanoma pasinaudoti pašto balandžiais savo kolonijoje „Kongo“ (Zairas). Pripažinta, kad tai yra geriausias būdas greičiausiai gauti informaciją. Tuo metu Kongo buvo konservatyvi kolonija ir kad įveikti 1 000 km reikėjo 10 dienų, o balandis tą atstumą įveikdavo per 8 valandas. Kas 100 km įrengtos balandinės. Kareiviai ir karavanai galėjo su savimi imti gerai ištreniruotus balandžius, kad prireikus išsiųstų žinią. Taip pat svarbesni miestai galėjo palaikyti ryšį tarpusavyje. Didelę problemą Afrikoje kėlė didelis skaičius plėšrių paukščių, todėl su viena ta pačia žinia buvo išsiunčiami 2-3 balandžiai, kad būti tikram, jog informacija pasieks tikslą. Balandžiai buvo gabenami mažose, bet labai gerai vėdinamose balandinėse. O jeigu balandinėje transportuoti buvo neįmanoma, tai balandžiams buvo uždedamos taip vadinamos „petnešos“, kad negalėtų skraidyt,i ir buvo transportuojami juodaodžių nešikų karavanais kartu su nešuliais.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *


*

Heads up! You are attempting to upload an invalid image. If saved, this image will not display with your comment.